| Vasaros ekspedicija. 2 diena |
|
II diena. *Maršrutas: Salos-Kuokšiai-Labiškis-Jūžintai-Tarnava-Gediškiai-Margenai * 42 km * oro temperatūra –apie 33 laipsnius * į projekto veiklas įsijungė 22 pravažiuojamų vietovių gyventojai. Antroji diena dalyviams jau nebeatrodė lengvai įkandamu riešutėliu, mat pagrindinė trąsa tęsėsi per žvyruotą kelio dangą, o čia vienur žvyras buvo supluktas, kitur – dar nesuvažinėtas, klampinantis ratus ir mėtantis dviračio vairą. Lydinčiame automobilyje šią dieną jau turėjau bičiulę Ingą, kuri dėl atsinaujinusių kojos skausmų, sudėtingesnių ruožų jau nebegalėjo važiuoti dviračiu. Komfortišku važaivimu tokio ruožo negali pavadinti dar ir todėl, kad važiuojantys automobiliais vairuotojai, prasilenkdami su dviratininkais, dažniausiai nepagalvoja, kokį dulkių stulpą po savęs palieka, ir greičio nemažina. Tad šią dieną ekspedicijos dalyviai dažnai stojo prie vandens. Iš Salų mus palydėjo dviračiais šešios įvairiaus amžiaus dviratininkės: nuo dvylikametės moksleivės Vikos iki 70 – metės senjorės Leonoros. Ir jau tryniau rankas, kad Leonorą paskelbsime vyriausia ekspedicijos dalyve, tačiau Jūžintuose su dar vyrene dalyve susibičiuliavome - 75- erių Ona. Ona Giriūnienė, garsi keptinio alaus meistrė ne tik apylinkėse, visame regione. Ji sakė be dviračio neįsivaiduojanti dienos . Kelio atkarpoje Kamajai-Jūžintai svetingai vartus vėrė sodybų žmonės. Aldona Kaminskienė iš Kuokšių nešė pintinę gardžiausių obuolių, Regina ir Jonas Stočkai iš Labiškio vienkiemio stiprino dalyvius sulos atsargomis. Prie Jūžintų ribos iš tolo jau mojo pasitikdamas Juozo Jūžintų Otto Širvydo mokyklos direktorius Eimutis Mališauskas, prie ežero pilstė gaiviuosius gėrimus, gaivino ledais. Į susitikimą su ekspedicijos dalyviais atėjo nemažas būrys Jūžintiškių su seniūne Audrone Baltuškaite priešakyje. Vyko aktyvi diskusija apie turizmo paslaugas. Po pietų pajudėjome link Tarnavos dvaro, čia nusilenkę istorijai ir palinkėję dvarui atgimti, dviračius sukome į Gačionis. Svetingai mojo dalyviams pedagogė Laima Skardžienė, pasodino už baronų valgomojo, vaišino ir pasakojo dvaro istoriją, nepamiršdama akcentuoti latvių studentams, kad dvaro grožis– tai ne mana iš dangaus, bet rezultatas, kurį sukūrė Rozenų meilė tėviškei ir didelis noras savo giminės židinį išsaugoti. Projekto vadovės Raimondos Stankevičiūtės-Vilimienės foto pasakojimas
|
