Atrasta istorija X

Dvarai laukia ir investicijų, ir dėmesio

Gegužės 16 dieną vietos veiklos grupė surengė mokomąjį renginį valdybos ir biuro darbuotojams po Rokiškio krašto dvarus. Renginyje dalyvavo krašto dvarų savininkai, paveldosaugos specialistai.

Aplankytos dvaro sodybos, per kurias formuojamas dvarų maršrutas, vykdant tarptautinio bendradarbiavimo projektą „Atrasta istorija“. Į bendrą apžvalginę kelionę pakviesti dvarų savininkai išsakė juos slegiančius rūpesčius, visos suinteresuotos pusės pasidalijo nuostatomis dėl paveldo išsaugojimo, VVG atstovai informavo apie galimybes per ateinantį laikotarpį nukreipti planuojamas Strategijos investicijas į šią problemišką, daug investicijų reikalaujančią sritį. Sutvirtėjo konstruktyvus dialogas, užsimezgė draugystėi.

Vietos veiklos grupei tądien maloniai savo sodybas atvėrė Petriošiškio, Gačionių, Ilzenbergo savininkai. Stulbino įgyvenamų ir įgyvendintų šių dvarų savininkų sumanymų mastai, išpuoselėta dvaro sodybų aplinka, tvarkomi parkai, o Gačionių dvare –dar ir sukurta autentiška dvaro buities aplinka. Apie buvusią Tyzenhauzų medžioklės sodybą Ignotiškyje naujesnių faktų neiškilo – ten puiki pobūvių, edukacinių programų erdvė ir nemažai krašto žmonių bei svečių naudojasi šia istorija alsuojančia vieta.

Prie laiko naikinamo Tarnavos dvaro rūmo jo savininko tėtis Sigitas Vaškelis atviravo, kad dvarą, kurį kadaise valdė tolimi giminaičiai, jis iš valstybės nupirko be dvarvietės teritorijos (žemės su parku valstybė nepardavė) - ir tai yra didžiulė kliūtis pradedant investuoti į dvarą. Statinys be teritorijos nėra patrauklus jokiems sumanymams įgyvendinti. Paveldosaugininkai, išklausę situacijos kontraversiškumą, pažadėjo domėtis problema.

Ir Bagdoniškio dvarvietės įpėdinių labai didelis noras išsaugoti vieno didžiausių Lietuvos šviesuolių, humanistų, profesoriaus Mykolo Riomerio gimtinę ir jo statytus šeimos vasaros namus. Nors pastangos didelės, bet galimybės – ribotos. Domėjomės, o kaip garbingą Mykolo Riomerio vardą gavusio universiteto bendruomenė, ar sulaukia dvaro valdytojai jų draugiškos paspirties. Dvarvietėje mus sutikęs Mykolo Riomerio dukros Jadvygos sutuoktinis Vytautas tik mostelio ranka – nors kalbėtis bandymų būta, tačiau realių žygių iki šiol ne. „Gal reikia priminti?“ –teiravomės Vytauto leidimo. „Jūsų valia“ – neprieštaravo žmogus.

Vilčių pakilti Antanšės dvarui teikia jo savininko Gintauto Rimkaus planai. Jais verslininkas pasidalijo telefonu, mat dėl didelio užimtumo dalyvauti bendroje apžvalgos kelionėje negalėjo. Jeigu rastųsi palanki paramos programa – čia galėtų įsikurti senosios technikos muziejus. Mat verslininkas ir jo sūnūs aistringi technikos mylėtojai ir turi didelę jos kolekciją, kuri prašosi tinkamos erdvės.

Nežinomybe apgaubtas liko Kraštų dvaras, kurių savininkai paveldosaugininkams pasiekiami tik per pašto dėžutę. Miglotos perspektyvos ir Panemunio dvaro. Kaip pasakojo vienas iš jo paveldėtojų Osvaldas Lauciškis, jo šeimai šis didingas istorinis pastatas yra per didelė našta, tačiau ir pirkėjai įspūdingai dvarvietei su pasiūlymais pirkti nesirikiuoja. Idėjų prisikelti laukia daugelio pamiltos Salos bei Onuškio dvaro liekanos, vis dar magiškai kaustančios žvilgsnį, žadinančios fantaziją, užburiančios prieraišumu, kurio negali išsiginti bent kartą čia pasivaikščiojęs.

2014-05-16 /Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė/

Audronės Baltuškaitės ir Mildos Ulevičienė fotopasakojimas

Antanašės dvaras