Studentai patyrė –     saugotinos istorijos ir kultūros rajone daug      Studentas Andrius surado kultūrinį - istorinį Onuškio akropolį.

Trečioji Šiaulių universiteto studentų diena Rokiškio rajone prasidėjo ir baigėsi neišdildomais vaizdais. Du ekipažai suko dvarų link – vienas į Salas, kitas – į Onuškį.

Jaunuoliai buvo apžavėti Sąlų dvaro grožiu, Onuškio dvaro didingais griuvėsiais. Studentas Andrius vis kartojo: kuo čia ne Graikija? Kam ten ieškoti Akropolio, jei Akropolis Onuškyje. Jo bičiulė Vita laidė tarp buvusią dvaro didybę liudijančių kolonų. Ji tvirtino, kad čia gražu, bet esą labiau širdį skauda dėl prieš dieną Panemunio dvaro – nes ten dar yra vilties... 
Salose studentus priėmė tradicinių amatų meistras keramikas Igoris Kovalevskis, Onuškyje, Lukštuose kultūros darbuotojos, pasišventusios kraštotyrininkės Elena Blažienė ir Gražina Dapkuvienė, surinkusios gausias krašto istoriją bylojančias kolekcijas.
Visur studentus sutiko bendruomenių nariai ir seniūnas. Mielai dalijosi ne tik problemomis, bet ir svajonėmis, virė arbatą ir šiltai bendravo. Kuo mažesnis miestelis- tuo šiltesni žmonės ,- padarė išvadą studentai po apsilankymo Verksnionyse. Ten iš tiesų, žmonės ūkininkauja, gėrisi savo kaimu, o jų bendra svajonė - dviračių takas, kuriuo būtų galima apvažiuoti širdžiai mielą Dviragio ežerą. Kalvių bendruomenės narės surengė ekskursiją po vieną seniausių kaimo namų, statytą 1888 metais, pasakojo apie tradicines kaimo šventes. Apie ką tik nuaidėjusius tradicinius Porcinkulių atlaidus Lukštuose su šiltu pasididžiavimu pasakojo bibliotekininkė Sigutė Šimanauskienė ir atskleidė savo svajones ateityje atgaivinti kadaise čia buvusius pasivaikščiojimus. Duokiškyje studentai leidosi į ilgus pokalbius su čionykščiais žmonėmis, nes miela buvo girdėti dar gyvą vartojamą tarmę. Didsodės aktyvios moterys tiesė balta staltiesę ant ilgų ilgiausio bendruomenės stalo ir užtikrino, kad nors gyvenimas šio krašto nelepina, bet visas kaimas gana dažnai į draugę prie šio stalo sueina.

Jūžintuose tyrėjai atkreipė dėmesį į išpuoselėtą miestelio aplinką, Bobriškis pakerėjo susitikimu su čionykštėmis sentikėmis - užsimezgė itin nuoširdus pokalbis, tarsi studentai būtų ne pakeleiviai, bet ilgai laukti vaikai. Bobriškis garsėja, kaip pirmoji Lietuvoje sentikių gyvenvietė, čia buvo pastatyta ir pirmoji sentikių bažnyčia. Studentams išsamiai buvo pristatyta sentikių istorija, papročiai ir tradicijos, ir, žinoma, problemos - kaimas nyksta. Lašuose tyrėjus svetingai sutiko duonos kepykla.