Laibgaliuose pasitiko keletas vietos gyventojų, bendruomenės narių, seniūnė. Gavome labai išsamių žinių apie šį kaimą, aplankėme darželį, biblioteką, bendruomenės namus. Studentes stebino lauko estrada: esą, kaip dar neaplaužyta ir neaprašinėta. Apžiūrinėdamos lauko sporto aikštelę, visgi pastebėjome, kad danga jau pradeda irti. Taip pat prie estrados pakalbinom jau gerokai "apšilusį" vietinį kaimo gyventoją, kuris į klausimą, ko Laibgaliuose labiausiai trūksta, atsakė: moteriškės.
Sėlynėje užtrukom neilgai, mus sutiko bendruomenės pirmininkė savo įmonės patalpose. Kadangi šiame kaimelyje nėra nei mokyklos, nei bažnyčios, tik viena parduotuvė, šventės nerengiamos, čia užtrukome trumpiausiai.
Kaip pamaloninimas širdžiai sekė Aukštakalnių kaimo bendruomenės namai. Mus pasitiko apie dešimt iniciatyvių bendruomenės narių, buvome šiltai priimtos, džiaugėmės sutvarkytais bendruomenės namais, biblioteka, sale. Susirinkusios moterys vienos per kitą gyrė savo kaimą ir sakė, jog čia gyventi gera. Važiuodamos skaičiavome gandrus, kurių lizdai buvo beveik ant kiekvieno stulpo. Bibliotekininkė Esmeralda juokavo, kad čia nuosavi bendruomenės gandrai.
Rokiškio rajono VVG parengtas projektas finansuojamas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas“.

Maineivose studentai Andrius ir Vita svečiavosi pas linksmą Maineivų gyventoją Anatolijų, kuris aprodė savo technikos ūkį - 1966 m. vokiečių gamybos kombainą, nykštukinį lenkišką FIAT automobilį. Prie Maineivų stačiatikių maldos namų pakalbino vietinius gyventojus. Pastarieji pasbarė dėl neapšviestų gatvių ir nepatogaus visuomeninio transporto. Čedasiškiai didžiavosi  įspūdinga bažnyčia ir čia pat išsakė rūpestį, kad šiam architektūros paminklui reikia vidaus remonto ir kad negausi parapijos bendruomenė be valstybinės paramos neįstengtų pati to atlikti . Toliau studentų maršrutas vedė žvyruotu keliu į labiausiai nutolusį pasienio miestelį Suvainiškį.

 Aušra Žeglaitienė, Karolis Kurpius